www.kvepalai.lt

 

Miškai yra bene vienintelis ūkio sektorius, kuris per atkurtosios valstybės dvidešimtmetį ne tik nepatyrė nuosmukio, bet ir sustiprino savo potencialą. Miškų urėdijos, tarybiniu laikmečiu buvę vargani techniškai atsilikę miškų ūkiai, per keliolika metų tapo šiuolaikiškomis ir moderniomis miško priežiūros ir ruošos įmonėmis. Vien per pastarąjį dešimtmetį šalies miškingumas padidėjo nuo 30,9 proc. iki 32,9 proc., brandžių medynų tūris nuo 73,7 mln. kubinių metrų iki 94,6 mln. kubinių metrų, ilgalaikis turtas, tenkantis vienam miškų urėdijų darbuotojui padidėjo beveik 5 kartus, kasmet atkuriama ir įveisiama vidutiniškai po 10,6 tūkst. naujų miškų. Net ir dabartines ekonomikos negandas miškų sektorius atrėmė palyginti su nedideliais nuostoliais.

 

Kas lėmė sėkmingą miškų ūkio sektoriaus raidą? Kodėl bendrame ekonominės suirutės fone miškininkai sugebėjo veikti tvarkingai ir solidžiai? Reikėtų paminėti mažiausiai dvi stabilią miškų sektoriaus plėtrą lėmusias aplinkybes. Visų pirma, įvairūs miškų ūkio valdymo organizaciniai pertvarkymai apsiribodavo tik „viršutiniais aukštais“, iš esmės nepaliečiant žemutinės, t. y. miškų urėdijų grandies. Dėl to šie ūkiniai padaliniai sugebėjo įgyvendinti nuoseklias reformas, stiprinti techninį potencialą, rūpintis fitosanitarine miškų būkle, nemažai dėmesio iš lėšų skirti miško keliams tiesti ir juos prižiūrėti ir kt.

Tuo tarpu miškų ūkio „viršutiniuose aukštuose“ reformų ir pokyčių netrūko. Beje, apie miškininkų vadovų lankstumą byloja tai, kad pirmąsias sektoriaus reformas inicijavo jie patys, atribodami ūkinį ir politinį-strateginį miškų valdymą. Jau 1994 m. buvo įsteigta Generalinė miškų urėdija, kuriai ir buvo pavestos visos ūkinio miškų valdymo funkcijos. Politinį-strateginį miškų valdymą kurį laiką vykdė Miškų ūkio ministerija. Deja, politinių valdžių kaita miškų ūkiui ne visuomet buvo palanki. 1996 m. buvo likviduota savarankiško miškų valdymo institucija, o šios funkcijos perduotos Žemės ūkio ministerijai, įsteigiant joje Miškų ūkio departamentą. Vėliau, 1998 m. šis departamentas buvo perduotas Aplinkos ministerijai. Beje, šie pavaldumo pertvarkymai nebuvo itin skausmingi, ir miškams kokios nors juntamos įtakos neturėjo. Miškų ūkio departamentas ir Generalinė miškų urėdija ir vienu, ir kitu atveju išsaugojo savo autonomiją, lėmusią ūkinės ir techninės politikos tęstinumą.

 

 

Antroji svarbi, gal net esmingiausia aplinkybė, užtikrinusi gana darnią miškų ūkio plėtrą buvo visų funkcijų kompleksiškumo išsaugojimas. Per šį laikotarpį būta kelių mėginimų atskirti miškų atkūrimą, priežiūros bei apsaugos ir ruošos funkcijas. Dažniausiai būdavo pasitelkiami argumentai, kad, girdi, miško ruoša yra ūkinė veikla ir valstybei nederėtų ja užsiimti, nes šiuo atveju nepasiekiama didžiausio ekonominio efekto. Valstybės institucijos teužsiima miško atkūrimu ir priežiūra, o šie darbai galėtų būti finansuojami iš valstybės biudžeto. Akivaizdu, kad šiuo atveju yra išardomas natūralus miškų ūkio kompleksas, o miškininkai tampa viso labo primityviais miško prižiūrėtojais ir sargais.

Labiausiai suinteresuoti miškų ūkio komplekso išdraskymu yra stambūs medienos vartotojai ir vis didesnę galią įgyjančios užsienio kapitalo įmonės. Kodėl? Priežastis labai paprasta.

Atėmus iš miškų urėdijos ruošos funkciją, miške galima tvarkytis, tenkinant medienos perdirbėjų interesus, t. y. įgauti didelių galių reguliuojant medienos kainas, didinant metinę miško kirtimo biržę ir pan. Žinoma, kad nuo tokio funkcijų atskyrimo pirmiausia nukentės miškas. Beje, pavyzdžių netenka toli ieškoti. Tokią „reformą“ 1998 m., spaudžiama įtakingų medienos vartotojų, įgyvendino Latvija, kiek vėliau – Estija. šių šalių miškininkai vienu balsu tvirtina apie neigiamas tokių pertvarkymų pasekmes ir ieško būdų, kaip atkurti buvusį miškų ūkio valdymo kompleksiškumą.

Dėl gana reiklios priežiūros ir griežtos kontrolės miškų tvarkymo kompleksiškumo principų itin nepažeidė ir susiformavęs privačių miškų sektorius. savininkai laikosi pagrindinių miško kirtimo ir atkūrimo reikalavimų. Tačiau daugiau žalos nei naudos atnešė privačių miškų valdymo atskyrimas nuo valstybinių miškų sektoriaus. šios reformos iniciatoriais vėlgi buvo stambieji medienos vartotojai, ypač apvalaus miško eksportuotojai, kurie tikėjosi, kad privačių miškų valdymo atskyrimas susilpnina jų priežiūrą ir kontrolę, o ypač apskaitą. Jų „lūkesčiai“ iš dalies pasiteisino. Beje, medienos vartotojams aktyviai talkino grupė miškininkų profesionalų, suspėjusių įkelti koją į savininkų miškus.

Pagrindinis privačių miškų reformos iniciatorių argumentas buvo tas, kad, girdi, konkurentai negali glaustis po vienu stogu, nes tai prieštarauja rinkos principams. Pernelyg nesigilinant į šių argumentų esmę, privačius miškus tvarkę specialistai iš urėdijų buvo perkelti į savivaldybių centruose esančias aplinkos agentūras, o Aplinkos ministerijos Miškų departamente buvo įkurtas privačių miškų skyrius.

 

 

Privačių miškų reforma buvo įgyvendinta daugiau nei prieš dešimt metų, tačiau vis dar delsiama pripažinti, kad ji patyrė nesėkmę. Kodėl?

Pirma. Šiuo metu privačių miškų savininkų skaičius siekia 227 tūkst., vidutinis valdos plotas – 3,4 ha. Pasibaigus žemės reformai privatūs miškai sudarys beveik pusę visų miškų. Deja, šių miškų savininkai yra neorganizuoti, išsibarstę, daugelis gyvena toli nuo savo valdų. Dėl menkos ūkininkavimo patirties retas sugeba gauti iš savo miško realios naudos. Tuo sumaniai naudojasi miško vertelgos, mulkinantys savininkus. Pastarieji, menkai nutuokdami medienos rinkos konjunktūrą, parduoda savo mišką gerokai pigiau nei jis kainuoja (kartais net 2–3 kartus). Medienos tarpininkai organizuoja miško savininkų pseudokooperatyvus, kurie iš esmės yra susijusių asmenų privačios miško ruošos įmonės. Retas savininkas miško ruošos imasi savarankiškai. Antra. Per miško tarpininkus ir „pakištinius“ asmenis intensyviai vyksta privačių miškų supirkimas. Nedidelis skaičius vadinamųjų miško tarpininkų savo rankose yra sutelkę šimtus ir tūkstančius hektarų miško. Dar blogiau, kad šioje rinkoje aktyviai veikia ir užsienio kapitalas. Keletą metų veikusi privačių miškų supirkimo į valstybės fondą sistema buvo nutraukta. Trečia. Privačiuose miškuose pagaminta mediena panaudojama neefektyviai, jos daug išvežama iš šalies. Antai, 2008 m. iš valstybiniuose miškuose pagamintos medienos svetur buvo išgabenta tik 0,4 mln. kubinių metrų, o iš privačių miškų medienos svetur išvežta 1,2 mln. kubinių metrų arba net 52 proc. pagamintos medienos. Ketvirta. Dėl prastos privačiuose miškuose pagamintos medienos apskaitos ir kontrolės šis sektorius tapo nelegalių lentpjūvių ir medienos gaminių įmonių tiekėju. Malkos gyventojams taip pat yra parduodamos nelegaliai, nesumokant valstybei mokesčių. Penkta. Pablogėjo privačių medynų sanitarinė ir priešgaisrinė būklė. Sergančių medynų plotų nestebi fitopatologai, jie laiku neiškertami. Pagaliau, šešta. Nutrūko savininkų ryšys su valstybinių miškų pareigūnais. Girininkija neretai yra pašonėje, o dėl mažiausio reikalo, konsultacijos ar leidimo kirsti mišką reikia belstis į rajono centrą.

Išeitis tėra viena – sugrąžinti privačių miškų tvarkymą ir priežiūrą valstybiniam sektoriui. Žinoma, kažin ar šią naštą benorės vėl užsikrauti miškų urėdijos, priešinsis ir Lietuvos miškų savininkų asociacija (LMSA), atstovaujanti savininkų interesus ir teikianti jiems tam tikrą paramą. Bus vėl įrodinėjama, kad nepaisoma konkurencijos principų, varžomos savininkų teisės ir pan. Tačiau dirbtinis valstybinio ir privataus miško atribojimo dešimtmetis turėjo įtikinti mažiausiai dviem dalykais. Viena, miškai yra vientisa gamtinė sistema. Todėl ir ūkininkavimas valstybiniuose ir privačiuose miškuose didžiausią naudą valstybei ir savininkams galėtų atnešti tuomet, kai veikiama išvien ir nepažeidžiant ekologinės pusiausvyros. Konkurencija tarp urėdijų ir savininkų yra išgalvotas dalykas. Antra, urėdijos gali ir turi būti privačių miškininkų ramstis ir patarėjas daugeliu klausimų (parduodant medieną, apželdinant iškirstus plotus ar apleistas žemes, mokant ir konsultuojant bei kt.).
   Tuo labiau, kad LMSA vadovai vis dažniau varsto valdžios įstaigų duris, prašydami valstybės biudžeto lėšų privačių miškų tvarkymui ir priežiūrai. Antai pernai vykusiame LMSA ataskaitiniame susirinkime buvo tvirtinama, kad valstybė privačius miškus paliko likimo valiai. Todėl, anot šios asociacijos vadovų, turi būti skirtos lėšos privačių miškų žinybos įkūrimui. Ši žinyba spręstų savininkų kooperavimosi, privačių girininkijų steigimosi, ES paramos panaudojimo reikalus, užsiimtų miško savininkų mokymu ir švietimu, išduotų leidimus miškui kirsti ir pan. Tačiau tokios valstybinės žinybos įkūrimas tebūtų neracionalus lėšų panaudojimas. Daugelį šių funkcijų galėtų atlikti urėdijos ir girininkijos. Tereikia į privačių miškų problemų sprendimą pažvelgti geranoriškai ir nustoti miškų savininkų organizacijoms kurstyti dirbtinius nesutarimus su valstybinių miškų valdytojais.

 

 

Nereikia pamiršti, kad miškas – tai ekologinės, socialinės ir ekonominės naudos junginys. Pirmųjų dviejų komponentų reikšmė nuolat auga. Taigi ekonominė nauda negali būti ūkininkavimo miškų ūkyje pagrindinis ir vienintelis kriterijus. Miškas ne vien mediena, bet ir žmonių poilsis ir rekreacija bei kraštovaizdį formuojantis elementas, pagaliau, ir viena svarbiausių ekosistemos sudėtinių dalių. Iškirsti miškus ir patenkinti medienos naudotojų nūdienos poreikius daug išminties nereikia. Šitaip kadaise pasielgė Ispanija, Italija, Graikija, iškirtusios lygumų ir plynaukščių miškus, kur dabar plyti garigos ir makijos. Grobuoniško miškų kirtimo būta ir Lietuvos istorijoje. Deja, pelno ir kitokios naudos siekimas kai kam yra svarbiau nei kompleksinė jo vertė.

Šiandieninėje polemikoje apie miškų ūkio valdymą įkyriai peršamas vienos miško ruošos įmonės modelis. Girdi, tik šitaip iš miškų galima išspausti pačią didžiausią ekonominę naudą. Tai, kad ekonominė nauda arba maksimalaus pelno siekimas žmonių ūkiniuose santykiuose su gamtine sistema negali būti esminiu kriterijumi, jau pasakyta. Kita vertus, valstybinių miškų sektorius nėra nuostolingas. Tuo tarpu ką atnešė dirbtinis miško ruošos ir atkūrimo atribojimas akivaizdžiai parodė Latvijos ir Estijos pavyzdžiai. Kodėl siūloma kartoti kitų valstybių klaidas?
   Akivaizdu, kad šitaip yra siekiama šešėlinės įtakos medienos rinkoje. Paveikti vieną įmonę yra kur kas paprasčiau negu 42 miškų urėdijas, savarankiškus ūkio subjektus.
   Tačiau tiesa yra ir tai, kad per pastaruosius du dešimtmečius gerokai sumažėjus valstybinių miškų plotams, urėdijų skaičius beveik nepakito. Taigi užuot laužius ietis, sprendžiant dilemą 1 ar 42, vertėtų paieškoti optimalaus jų teritorinės dislokacijos varianto. Susmulkėjusių urėdijų sujungimas yra neišvengiamas. Tačiau čia nereikėtų kartoti girininkijų eiguvų stambinimo klaidų. Kai kurios urėdijos prieš keletą metų, plėsdamos girininkijų ir eiguvų plotus taip įsismarkavo, kad žemutinės grandies miškininkai po šios „reformos“ į savo valdas retai gali užsukti. Dėl to vėl kenčia miškai, ypač priemiestiniai, daugėja savavališkų kirtimų, medienos vagysčių, didėja gaisringumo pavojus ir pan.

 

 

Neseniai ypač radikalią poziciją apie valstybinius miškus išsakė Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), kuris per visą savo gyvavimo dvidešimtmetį nesidomėjo miškininkystės problemomis. Buvo pasiūlyta privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus, kurie sudaro beveik 72 proc. visų miškų, paliekant valstybei tik išskirtinius objektus ir gamtos paminklus. LLRI ekspertai mėgina įrodyti, kad valstybiniuose miškuose yra ūkininkaujama neefektyviai, o ir apskritai, anot jų, tai nėra valstybės funkcija. Apmaudu, tačiau tai gali teigti tik miškininkystės ypatumų neišmanantieji, nes būtent valstybė ir tegali užtikrinti kompleksinį miško išteklių naudojimą.

Beje, LLRI radikalams neprošal būtų priminti, kad miškų svarbą valstybės gyvenime puikiai suvokė žmonės, beveik prieš 100 metų kūrę Lietuvą nuo pat pamatų. Anuomet, priėmus Žemės reformos įvedamąjį įstatymą, valstybės naudai buvo nusavinta didelė dalis privačių miškų, paliekant asmeninėje nuosavybėje ne didesnius nei 25 dešimtinės (1 dešimtinė – 1,09 ha) miško plotus. Taigi po nusavinimo beliko 95,1 tūkst. ha privačių miškų. Palyginimui galime paminėti, kad 2009 m. sausio 1 d. privačių miškų plotas (be rezervuotų miškų nuosavybės teisių atkūrimui) sudarė 818 tūkst. ha, t. y. beveik 14 kartų daugiau.