www.kvepalai.lt

 

Pastaruoju metu viešoje erdvėje pasitaiko įvairių straipsnių apie valstybinių miškų žinybą: kad ji dirba neefektyviai, kad ją būtina reorganizuoti. 2010 metų gegužę pasirodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) eksperto Emilio Ruželės straipsnis tinklalapyje lrytas.lt, paremtas Valstybės kontrolės audito ataskaita. Straipsnyje jis pateikia savo samprotavimus apie miškų žinybą, nors jo samprotavimai daugeliu atveju prieštarauja Valstybės kontrolės (VK) pateiktoms išvadoms. Eksperto teiginiai nėra paremti skaičiais ar analize, todėl atsiliepdamas į E. Ruželės straipsnį pateiksiu konkrečius skaičius ir argumentus, kurie padės susidaryti realų vaizdą.

LLRI ekspertas teigia, jog apžvelgus pagrindines VK audito ataskaitos išvadas pasitvirtina pagrįstos dvejonės, kad valstybiniuose miškuose tikrai „prasti popieriai“. Tačiau VK išvadose pagrindą toms dvejonėms sunku įžvelgti. Įstatymų pažeidimų nenustatyta, o kai kurios VK audito išvados padarytos pagal siaurą dalinę analizę.

Pažiūrėkime į visą vaizdą. Lietuvoje pajamos už parduotą 1 m3 medienos yra didesnis nei Latvijoje, nors E. Ruželės straipsnyje teigiama priešingai. VK ataskaitos duomenimis, 2008 metais už 1 m3 medienos Lietuva gavo 140,4 Lt, o Latvija – 138,5 Lt. Latvija medienos kainą nustato su transportavimo išlaidomis, todėl iš tos sumos reikėtų atimti dar apie 30 Lt. Lyginti aritmetinius skaičius, neįsigilinus, iš kur jie gaunami, yra nekorektiška, nebent siekiama tam tikrų tikslų.

LLRI ekspertas taip pat svarsto, kas būtų, jei prekyba užsiimtų privatus asmuo. Galbūt biudžetas gautų daugiau pinigų? Tačiau konkrečių paskaičiavimų nėra, analizė neatlikta, todėl ir kalbėti, kad perdavus prekybą į privataus sektoriaus rankas padidėtų biudžeto pajamos, yra beprasmiška. Šioje vietoje galime prisiminti pasiūlymą pagal Latvijos pavyzdį Lietuvoje palikti tik vieną urėdiją. Tuomet buvo paskaičiuota, kad taip būtų padaryta mažiausia žala. Sunkiai suprantamas pakeitimų tikslas, jei vis tiek bus padaryta žala. Policija po centralizacijos pareigūnų kelionėms į centrą eikvoja pinigus, laiką ir neaišku, ar iš tiesų buvo sutaupyta. Todėl reikia aiškių ir konkrečių skaičiavimų, kuris variantas būtų optimalus: 1, 12, 30 ar 42 urėdijos. Tik tada diskusija būtų objektyvi ir prasminga. Kas gali paneigti, kad prie šiuo metu urėdijų vykdomų funkcijų, urėdijų skaičius nėra optimalus?

Lietuvoje miškų urėdijos užsiima ne tik medienos prekyba, bet ir kitomis funkcijomis: visuomenės intereso apsaugojimu, medienos ruoša, auginimu. Eksperto teigimu, tai mažina gaunamą pelną ir darbo efektyvumą. Tiesa, kad, neatskyrus šių funkcijų, sunku vertinti darbo efektyvumą, juolab lyginti su kaimyninių šalių rodikliais, kur urėdijos tokių funkcijų nevykdo. Mes labai mielai atsisakytume nepelningų funkcijų, tačiau kas tuomet atliks tuos darbus? Tik ne privatūs asmenys – vis tiek našta liks valstybės biudžetui. O pelno mokesčio iš privačių medienos prekybos įmonių vargu ar surinksime daugiau. Net premjeras pripažįsta, kad privatus verslas nuėjo į šešėlinę ekonomiką.

Esame kaltinami tuo, kad neskelbiame veiklos ataskaitų. 2009 metų ataskaitos buvo viešai paskelbtos jau 2010 metų kovo mėnesį ir yra internete. Kiekviena urėdija skelbia tuos duomenis viešai, kviečiame pažiūrėti į ataskaitas, dokumentus, kuriuose yra surašyta, kiek išleidžiame rekreaciniams objektams, sausinamajam tinklui, sanitarinei ir priešgaisrinei apsaugai, kiek atkūrimui, įveisimui, medienos ruošai, kiek ir iš kur gauname pajamų. Reikia tik sugrupuoti eilutes ir sudėti – ar ne toks ir yra ekspertų darbas? Tuomet bus galima vertinti mūsų darbo efektyvumą, lyginti su kitų šalių pasiekimais.

VK audito išvadose yra rašoma, kad urėdijos nepasinaudojo galimybe išieškoti iki 2 mln.Lt baudų. Ta baudų suma yra apskaičiuota „iš oro“. Biržų miškų urėdijoje taip pat yra nustatyta, kad buvo galima išieškoti 116 tūkst. Lt baudų iš pirkėjų, kurie nepirko medienos. Bet sutartys buvo nutrauktos ir šioje vietoje turėtų būti nulis. Pabrėžiu, kad tai nėra skolos, kurias galėtume nurašyti, o teoriškai apskaičiuotos baudos. Auditoriaus paskaičiavimai yra paremti principu: kas būtų, jei būtų. Verta atkreipti dėmesį į detalę, kad šią dalį auditavo vyresnysis valstybinis auditorius Bronius Kurkutis, kuris anksčiau dirbo miškų žinyboje ir ne visai savo noru buvo priverstas ją palikti.

Medieną urėdijos paruošia pigiau nei privatūs rangovai, nors E. Ruželė savo analizėje įžvelgė priešingą tendenciją ir teigė, kad privačių įmonių medienos ištraukimo kainos yra 20–30 proc. mažesnės. Paskaičiavus vidutines kainas Lietuvoje pagal VK audito ataskaitoje pateiktus skaičius, aiškiai matome, kad urėdijų kainos yra mažesnės ir skirtumas netgi didėja. 2008 metais 1 m3 medienos pagaminimas urėdijose kainavao 21,87 Lt, privatūs rangovai dirbo už 23,98 Lt, arba dviem litais brangiau. 2009 metais I pusm. vidutinė medienos kirtimo kaina urėdijose buvo 17,36 Lt, rangovų siūloma kaina – 21,16 Lt, arba net keturiais litais didesnė. Urėdijoms nesvarbu, ar mediena bus ruošiama kirviais, dvitraukiais pjūklais, motoriniais pjūklais ar medkirtėmis. Mums svarbu, kiek kainuoja 1 m3 medienos pagaminimas. Todėl lyginti iš bendro konteksto paimtus atskirus skaičius yra nelogiška, jeigu auditorius neturi kitų tikslų.

Jei šiuo metu valstybė atiduotų viską privatiems rangovams, tai permokėtų po 4 Lt už kiekvieną kubą. Tai yra visiškas neefektyvumo skatinimas, o ekspertas formuluoja teiginius, neatlikęs net minimalių paskaičiavimų, remdamasis tik kai kurių atskirų urėdijų įkainiais. Natūralu, kad kai kuriose urėdijose įkainiai skiriasi, nes skiriasi gamtinės sąlygos: atstumai, dirvožemio sąlygos, medynų struktūra. E. Ruželė siūlo išparduoti medkirtes ir pirkti medienos ištraukimo paslaugą. Tačiau, kaip matome pagal kainas, tai visiškai nelogiškas pasiūlymas.

LLRI teigia, kad privatus miškas yra geriau prižiūrimas nei valstybinė nuosavybė. Bet pažiūrėkime, kas sukėlė pasaulinę krizę? Privatus kapitalas, išvengęs valstybinės priežiūros. Dar niekur neteko skaityti ar matyti, kad privatus kapitalas geriau prižiūrėtų miškus. Pavyzdžiui, Švedijoje koncernai buvo susipirkę miškus, juos iškirto ir dabar siūlo išpirkti kelmus. Jie jau išlošė pardavę medieną ir antrą kartą išloš pardavę kelmus atgal. Nejaugi mes turime pakartoti klaidas, o ne pasimokyti iš kitų šalių patirties?

Kas skatina tokių straipsnių atsiradimą, aiškėja pažvelgus į LLRI rėmėjų sąrašus. Tarp sidabrinių rėmėjų matome „Vakarų medienos grupę“, tarp gintarinių – UAB „Grigiškės“. Liūdna, kad LLRI tampa įrankiu siekiant savų interesų, užuot daręs tai, kas priklausytų ekonominės minties institutui: išsamią atskirų ūkio sektorių analizę ir objektyvių, konstruktyvių, skaičiavimais pagrįstų pasiūlymų pateikimą.

 

Straipsnis iš alfa.lt