www.kvepalai.lt

Neįgaliesiems

 

Lietuvos miškus siaubė ne tik škvalai. Žaliajam mūsų šalies turtui graso ir politinės audros, kurių miškininkai, priešingai nei stichijų padarinių, likviduoti nepajėgūs. Lietuvoje vėl projektuojama miškų ūkio reforma, o miškininkus kamuoja nuojauta, kad tai bus klaida, kurios padarinius jaus ir mūsų anūkai.

„Miškas - ypatingas Lietuvos turtas, turintis didžiulę ekonominę, ekologinę bei socialinę vertę. Jos nesumenkino net ekonominė krizė. Specialistų vertinimais, nuo 2000 metų valstybiniuose miškuose auginamos medienos vertė padidėjo daugiau kaip vienu milijardu litų, o rekreacinė ir kitos miškų vertės – kelis kartus“, -  teigė VĮ Trakų miškų urėdijos miškų urėdas Vygantas Mierkis, pažerdamas tai įrodančių skaičių. Šalies miškingumas per pastarąjį dešimtmetį padidėjo nuo 30,9 proc. iki 32,9 proc., brandžių medynų tūris nuo 73,7 mln. kubinių metrų išaugo iki 94,6 mln. kubinių metrų.

Valstybinių miškų sektoriaus sumokami į valstybės biudžetą mokesčiai nuo 7 mln. litų 1995 metais padidėjo iki 51 mln. litų 2010 metais, tai yra 7,3 karto. Pagal miškų našumą šalies valstybiniai miškai yra pirmajame Europos valstybių dešimtuke. Tokie rezultatai pasiekti nuolat tobulinant miško darbų organizavimo metodus, diegiant modernias darbų technologijas, gerinant vadybą. Net ir nepalankios situacijos medienos rinkoje sąlygomis miškų urėdijos išgyveno, lanksčiai reaguodamos į visus laikmečio iššūkius. Tarp jų ir Trakų miškų urėdija, kurioje taip pat optimizuotas valdymas, įdiegtos naujos medienos ruošos, miško atkūrimo, priežiūros ir apsaugos darbų technologijos, įkurtas naujas modernus medelynas. Anot V. Mierkio, gerų rezultatų urėdijos pasiekė ne atsitiktinai: tam didelės įtakos turėjo kompleksinis miškininkavimas, paremtas principu - „nuo sėklos iki produkcijos“. Miško įmonės vykdo visas su miškais susijusias funkcijas: miškų atkūrimą ir įveisimą, apsaugą ir priežiūrą, miško kirtimą ir prekybą pagaminta mediena, taip pat ruošia biokurą, tiesia ir prižiūri miško kelius, augina miško sodmenis, teikia paslaugas  privačių miškų savininkams. Be to, tvarko rekreacinės paskirties miškus, pritaiko juos poilsiui, konsultuoja privačių miškų savininkus. Taip šeimininkauja daugelio Europos Sąjungos šalių miškininkai. Tačiau Lietuvoje vis garsiau prabylama apie valstybinių miškų valdymo reformą, miškininkystės funkcijas išskaidant skirtingiems ūkio subjektams. „Ar įsivaizduojate ūkininko ūkį, kuriame vienas sėja javus, o derlių nuima ir parduoda kiti?“ - retoriškai klausė pašnekovas. Jo teigimu, su miškais ketinama pasielgti būtent taip.

Protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kiti – iš savų. Tačiau kartais pasimokyti ir padaryti išvadas tampa per vėlu. Todėl miškininkai siūlo, prieš iš peties nukertant susiformavusią miškininkavimo struktūrą, išanalizuoti kaimynų patirtį. Kai keliose naujose ES šalyse - Čekijoje, Slovėnijoje, Latvijoje  pamėginta valstybinėms miško įmonėms palikti tik komercines funkcijas, kitas perduodant įkurtoms biudžetinėms struktūroms, paaiškėjo tokio valdymo modelio trūkumai. Dėl kilusios painiavos pasiskirstant funkcijomis ir atsakomybe, taip pat dėl sudėtingų finansinių schemų, kai didžioji dalis miškininkystės veiklos turėjo būti finansuojama iš valstybės biudžeto,  toks modelis pasirodė esąs  mažai gyvybingas, o komercija užgožė visas kitas veiklas.

Anot, V. Mierkio, ypač iškalbingas kaimynų latvių pavyzdys, parodantis, kas atsitinka išskaidžius miškininkavimo veiklą. Latvijos valstybiniai miškai, kaip ir Lietuvos, yra sertifikuoti pagal visame pasaulyje pripažintą FSC sertifikavimo sistemą. Šis sertifikatas  turi paliudyti, kad tos šalies miškai yra tvarkomi pagal darnaus miškininkavimo principus. Tačiau, už nustatytų metinių kirtimų apimčių viršijimą ir pernelyg didelę plynų kirtimų koncentraciją, Latvijos valstybiniams miškams FSC sertifikato galiojimas šiais metais buvo sustabdytas.

 

 

Nauja miškų ūkiui iš viršaus primetama šeimininkavimo tvarka šiek tiek primena Lietuvoje net sovietmečiu nepasiteisinusį modelį. „Nuolat eskaluojamos kompleksinio miško ūkio suskaldymo ir vienos valstybinių miškų įmonės įsteigimo idėjos. Siūloma valstybinių miškų sistemą įjungti į numatomos įsteigti AB „Visuomis Holding Company“ sudėtį, - stėbėjosi V. Mierkis. - O juk bandymų ūkininkauti išskaidžius kompleksinę miškų ūkio veiklą būta dar ankstyvuoju sovietmečiu. Anuomet miškuose dirbo dvi atskiros, viena nuo kitos nepriklausančios organizacijos: miškų ūkiai ir miško pramonės ūkiai. Vieni iškirsdavo mišką ir jį sėkmingai parduodavo, o kiti atlikdavo iš valstybės biudžeto finansuojamus miško atkūrimo darbus. Viename miške ūkininkavo du šeimininkai, iš kurių vienas  - miško pramonės ūkiai -  problemų beveik neturėjo, kitas - miškų ūkiai - labai priklausė nuo biudžetinio finansavimo. Tokiai miškininkavimo formai nepasiteisinus,
1957 metais miškų ūkio ir miško pramonės buvo sujungtos, įkurta miškų ūkio ministerija. Nuo tol kas augino mišką, tas ir kirto, tai yra liko vienas šeimininkas“. Tik tuomet padidėjo mūsų šalies miškingumas: 1939 m jis siekė 19 proc., o 1990 m – 32,8 proc.

Priminsime, kad Lietuvos valstybinius miškus patikėjimo teise valdo 42 valstybės įmonės miškų urėdijos. „Nepaisant neblogų miškų urėdijų veiklos rezultatų, viešojoje erdvėje nuolat skleidžiama klaidinanti informacija apie miškininkystės veiklą, - piktinosi V. Mierkis. - Pirmiausia būtina paneigti paskleistą informaciją, neva 2009 metais pelningai dirbo tik dvi – Druskininkų ir Tytuvėnų miškų urėdijos. Iš tiesų 2009 metus iš 42 miškų urėdijų nuostolingai baigė septynios, tačiau bendras valstybinių miškų urėdijų pelnas tais sunkiais ekonomikai metais buvo 5 mln. Lt.  2010 metų pirmą pusmetį visos miškų urėdijos dirbo pelningai“.

Anot miškininkų, skleidžiama visuomenę klaidinanti informacija, neva miškų urėdijos finansuojamos iš biudžeto, t.y.  išlaikomos mokesčių mokėtojų. Galbūt taip pat turi tam tikrą tikslą.   „Tai - absoliuti netiesa. Miškų urėdijos yra pelno siekiančios įmonės, kurios pačios išsilaiko ir sumoka į biudžetą mokesčių daugiau nei eilinė Lietuvos įmonė. Urėdijos taip pat papildomai moka mokestį, kurio nemoka nei viena įmonė – 10 proc. nuo gautų pajamų už parduotą medieną ir nenukirstą mišką, parduodamą pirkėjams patiems išsikirsti“, - skleidžiamus gandus atrėmė V. Mierkis.

Miškų urėdijos taip pat vykdo miško gaisrų prevencijos priemones, miško gaisrų stebėjimą ir gesinimą. Beje, tai daro visuose miškuose, nepriklausomai nuo jų nuosavybės formos. Kai Rusijoje šiemet vasarą siautėjo stichinės nelaimės masto gaisrai, net jų premjeras Vladimiras Putinas pripažino, kad tragedija būtų kur kas mažesnio masto, jei vykdant reformą iš miškininkų nebūtų „atimta“ gaisrų stebėjimo ir lokalizavimo funkcija. Tik tie, kurie pažįsta visus miško kampelius ir takelius, gali laiku reaguoti į kilusį gaisrą, kol šis nevirto nesutramdoma stichija.

 

 

Pašnekovo teigimu, kompleksinio miškininkavimo išskaidymas prieštarautų svarbiam miško ūkio įmonių veiklos savifinansavimo principui, kai už parduotą pagamintą medieną gautos lėšos panaudojamos miškų atkūrimo, įveisimo, priežiūros, apsaugos, miško sodmenų išauginimo, rekreacijos ir gamtos objektų tvarkymo,  miško kelių tiesimo ir melioracijos įrenginių eksploatavimo bei kitiems darbams finansuoti. Išskaidžius kompleksinį miškų ūkį, atskyrus komercinę veiklą, šiuos darbus tektų finansuoti iš valstybės biudžeto, t.y. Lietuvoje valstybinis miškų ūkis taptų dotuojamu.  „Neigiamų pasekmių turėtų ir vienos valstybinių miškų įmonės sukūrimas. Tokios monopolistinės įmonės sukūrimas pirmiausia labai apribotų laisvos rinkos santykius ir konkurenciją – pagrindinius ekonomikos variklius. Totalinis priimamų sprendimų centralizavimas sugrąžintų prie komandinių administravimo metodų, sužlugdytų iniciatyvas ir ekonominio efektyvumo paieškas žemutinėse tokio monstro grandyse. Neišvengiamai būtų mažinamas darbuotojų skaičius. O tai taip pat turėtų įtakos atliekamų darbų kontrolei, pablogėtų jų kokybė, suprastėtų miškų apsauga, padaugėtų miško pažaidų ir pagamintos medienos vagysčių. Netekę darbo, miškininkai papildytų darbo biržos klientų gretas... Tenka suabejoti, ar tikrai įgyvendinus šiuos siūlymus, valstybės biudžetas papilnėtų“, - sakė Trakų miškų urėdas.

Todėl miškininkystės tobulinimą, anot miškininkų, reikia daryti „gerai apgalvojus ir pasvėrus,  pasitarus su specialistais ir svarbiausia - evoliuciniais, o ne revoliuciniais metodais“.