www.kvepalai.lt

Neįgaliesiems

 

Lietuvos miškingumo didinimo programos kūrėjai atsidūrė prie suskilusios geldos - ambicingi užmojai pasinaudojus Europos Sąjungos (ES) garantuota parama iki 2020 metų apželdinti didžiulius nenaudingai dirvonuojančių, ūkininkavimui netinkamų žemės plotų pakibo ore.

 

Prieš aštuonerius metus šią programą brandinę specialistai puoselėjo viltis pasinaudoti Lietuvai ES skirta kelių šimtų milijonų litų finansine parama naujiems miškams įveisti, tačiau dabar net didžiausi optimistai netiki, jos valstybės urėdijos ir privačių ūkių savininkai iki 2013 metų įgyvendins bent trečdalį planuotų užduočių.

Priežastys aiškios - ambicingos programos kūrėjai, numatę jos etapus, galimus finansavimo šaltinius, prioritetus, parengę šūsnį jai įgyvendinti reikalingų teisės aktų, susidūrė su sunkiai peržengiama kliūtimi - naujus miškus įveisiančioms urėdijoms vangiai perduodama menkavertė, beveik niekam kitam netinkanti valstybės fondo žemė.

Privačių žemių savininkai už įveistus miškus iš valstybės gauna išmokas, padengiančias iš žemės ūkio veiklos prarastas pajamas, tačiau ir juos baugino biurokratinės pinklės -- paraiškų teikėjai anksčiau turėjo įregistruoti, atnaujinti savo valdų duomenis, gauti leidimus naujų miškų įveisimui, pateikti nuostatus atitinkančius želdinimo projektus.

Urėdijos, negavusios žadėtos valstybės žemių, sukasi kaip išmano - sodina medžius skardžiuose, akmenynuose, kitose savaime apželiančiose vietovėse ir liūdnai žvelgia į dirvonuojančius tyrlaukius, kur galėtų vešėti miškai. Nuo 2003 metų iš valstybės fondo perimtose plotuose jiems pavyko įveisti vos daugiau kaip 10 tūkst. ha miškų.

 

 

Lietuvos miškingumu susirūpinta dar 1997 metais - tuometė Vyriausybė, priėmusi nutarimą "Dėl miškų želdinimo žemdirbystei netinkamoje ir laisvoje žemės fondo žemėje", konstatavo, jog miškingumą žūtbūt reikės padidinti 2-3 procentais. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) buvo įpareigota sukurti specialią veiksmų programą artimiausiam dešimtmečiui.

Sekant sovietmečio tradicijomis, parengtas tik penkmečio planas. Valdžios žodis netapo kūnu - numatytas miškingumo didinimo užduotis vykdančios urėdijos per ketverius metus iš valstybės gautose žemėse įveisė tik apie 4 tūkst. ha naujų miškų. Privačių miškų savininkų indėlis, nepatikslintais duomenimis, dar menkesnis - vos 150 ha.

Privačių miškų valdytojų aktyvumas nedžiugina Kretingos miškų urėdijos. Našiame jos medelyne kasmet išauginama apie 1,5 mln. įvairių medžių veislių sodmenų, tačiau privatizuotų miškų savininkams urėdija parduoda maždaug 200 tūkst. daigų. Pastareiji juos dažniausiai sodina ne miškuose, o prie savo trobų, ūkinių pastatų, kaimo turizmo sodybų.

Kaišiadorių urėdija patikėjusi kalbomis, kad Lietuvoje miškai nuklos didžiulius dirvonuojančių žemių plotus, įklimpo į bėdą - prieš 4 metus į naujo medelyno statybą investavę apie milijoną litų miškininkai dabar nebežino kur dėdi visų išaugintų sodmenų - privatininkams jų nereikia.

"Gerai, kad atradome naują rinką -- išauginti medžių daigai parduodami Švedijoje", - kalbėjo Kaišiadorių urėdas S.Truskauskas.

 

 

Lietuviai negali pasigirti kažkada juos rengusiais ir maitinusiais miškais, kurie vėliau buvo iškirsti. Tiesa, jau XVI amžiuje apdairesni žemvaldžiai susigriebė prastesnes dirvas apželdinti miškais. Manoma, kad tuometės etnografinės Lietuvos teritorijos miškingumas galėjo siekė apie 60 proc. Vėliau poetams beliko tik apdainuoti iškirstus miškus.

Šiuo metu Lietuvos miškingumas irgi yra vienas žemiausių Centrinėje ir Rytų Europoje - nesieka ir 33 proc. Tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje miškai užima daugiau pusę šių valstybių teritorijų. Dar miškingesnės anapus Baltijos esančios šalys - pavyzdžiui, Suomijoje ir Švedijoje žalieji masyvai sudaro daugiau kaip 70 proc. viso žemės fondo.

Kretingos miškų urėdijos vadovas Antanas Baranauskas nesiūlo grįžti į tuos laikus, kai miškas rengė ir maitino lietuvį: "Dėl įvairiausių aplinkybių negalime lygiuotis į skandinavus - pas juos miškais apžėlusios uolos, įkalnės, ištisi salynai. Būtų optimalu, jeigu Lietuvoje miškai sudarytų apie 36-38 proc. visos teritorijos".

Taip galvojo ir buvę aplinkos bei žemės ūkio ministrai Arūnas Kundrotas bei Jeronimas Kraujelis, 2002 metais patvirtinę Lietuvos miškingumo didinimo programą, kurioje numatyta, kad žaliųjų plotų iki 2020 metų pagausės 3 proc. Urėdijos iš valstybės perimtose 100-120 tūkst. ha ploto žemėse jos kasmet turėjo pasodinti po 6-7 tūkst. ha miško.

 

 

Parengiamajame etape siekta per 3 metus apželdinti apie 10 tūkst. ha laisvų valstybės žemių. Panaudojus ES fondų paramą privačių žemių savininkams, urėdijų ir nacionalinių parkų lėšas, planuota kasmet įveisti dar po 1000 ha miškų. Tikėtąsi ir gamtos malonių - kasmet šalyje miškais savaime apželia apie 4-5 tūkst. ha nenaudojamų žemių.

Programos rengėjai trimitavo, jog kitame 5 metų trukmės etape Lietuvos miškingumo didinimo programa bus subalansuota - urėdijos nederlingose žemėse kasmet įveis po 7 tūkst. ha miškų. Tačiau didžiausios viltys sietos su privačių miškų savininkų veikla - manyta, kad jie tikrai susigundys garantuota ES fondų parama. Tačiau taip neįvyko.

"Parengti nauji teisės aktai dėl privačių žemių naudojimo paskirties keitimo, miškų įveisimo ir kitokių procedūrų supaprastinimo nesuveikė. Tik dabar situacija pradėjo gerėti - pusę Lietuvos miškų valdantys privatūs savininkai jau gali želdinti nederlingus plotus ir tik po tvarkyti dokumentus", - aiškino S.Truskauskas.

Prasčiausioje padėtyje yra miškų urėdijos, kurių veiklos zonose yra didesnių miestų, kurortų, kitokių investicijoms patrauklių vietovių - čia niekas neskuba perduoti žemdirbystei nereikalingų plotų miškams. Valdininkai kartais sąmoningai delsia, gudrauja, prigalvoja formalių kliūčių, kad nenaudojama valstybės fondo žemė toliau dirvonuotų.

 

 

Skuodo rajone, kur miškų ne tiek jau daug, apželdinta vos 332 ha valstybės fondo žemių, o Kretingos rajone - tik 72 ha. Klaipėdos rajone miškams sodinti neskirta nė laisvos pėdos, miškotvarkininkai ten parengę mažiausiai miškininkystei tinkamų kadastrinių vietovių. Kodėl toje pačioje Kretingos miškų urėdijoje - tokie skirtumai ?

"Kuo arčiau jūra, tuo brangesnė net dirvonuojanti žemė. Kai dėl jos pradeda pintis valstybės, privačių asmenų ir verslo grupių interesai, nukenčia visuomenė", - apgailestavo A.Baranauskas.

Pajūrio žemėse lyg grybų po lietaus pridygo gyvenamųjų namų kvartalų. Tiesa, nemažai pradėtų statybų vėliau įstrigo. Statybų verslo įmonės mėgino brautis ir į Kretingos urėdijos miškus - norėjo ten kasti smėlį ir žvyrą. Su kai kuriomis miškininkams netgi teko bylinėtis teismuose. "Įmonės už menką žemės gelmių mokestį įžūliai pelnosi - iš miškų veža žvyrą į gretimas statybas. Kuo pavirs iškasinėti miškai, jei leisime taip savivaliauti?", - piktinosi A.Baranauskas.

 

 

Suskatusios įgyvendinti miškingumo didinimo programą urėdijos labiausiai pasigedo valstybės institucujų dėmesio ir paramos. Visi miškininkai lyg susitarę peikia panaikintų apskričių žemėtvarkos tarnybas, savivaldybes - esą niekas nekontroliuoja, kaip valdininkai atlieka savo funkcijas.

Pagal žemėtvarkininkų parengtą schemą Kaišiadorių urėdijoje numatyta pasodinti 20 tūkst. ha naujų miškų, bet per 7 metus įveista tik 495 ha naujų želdinių. Daugiau kaip pusė jų - privačių savininkų miškuose. Pernai urėdijai perduota tik 2 ha valstybės fondo žemės. Vykdant programą, čia kasmet reikėtų pasodinti apie 260 ha miško.

Pajūryje dar vienas skandalas buvo įsiplieskęs dėl valstybės miškų, kurie, neparengus būtinųjų dokumentų, Vyriausybės nutarimu įtraukti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinę teritoriją. Mat čia norėta įkurti logistikos centrą. Paaiškėjo, jog nutarimas buvo niekinis.

A.Baranauskas stebisi valdžios institucijų nesutarimais: "Klaipėdą supantys miškai - lyg miesto plaučiai. Kitur logistikos centrai kuriami plynėse, o čia skverbiamasi į miškus. Juose ne tik medžius kertame. Tai - žmonių poilsiui, sielos atgaivai skirti plotai".

Valdžios atstovai teisinasi, kad reikalai stringa dėl nebaigtos žemės reformos - perdavus nenaudojamus plotus miškų urėdijoms, esą atsiras teisėtų pretendentų, kurie per teismus pareikalaus kompensacijų.

 

 

Lietuvos urėdijų vadovai, paklausti, kaip jiems sekasi įgyvendinti miškingumo programoje numatytus uždavinius, tik šypsosi. Drąsesni pripažįsta, kad vizijos, subrandintos valdininkų kabinetuose, bet iki galo neapmąstytos, dabar akivaizdžiai prasilenkia su realybe.

"Statistika viską atspindi. Jei negalvosime apie miškus dabar, nebus  kuo džiaugtis mūsų vaikams. Gal dabar viskas pajudės priekį, kai žemėtvarkos funkcijas iš buvusių apskričių perėmė ŽŪM kontroliuojama Nacionalinė žemės tarnyba", - permainų vis dar tikisi S.Truskauskas.

Kai kurie miškininkai įtaria, kad pagalius į ratus kaišioja įtakingos medienos ir baldų verslo grupuotės - joms esą labiau rūpi ne Lietuvos miškų ateitis, o galimybė pasinaudoti jų ištekliais, privatizuoti urėdijas sukūrus kokį nors patikėjimo teise jas valdantį monstrą.

"Tarpukariu Lietuvoje iš varžytinių parduoti miškai atitekdavo valstybei, o dabar kai kurie rinkos ekspertai siūlo atsisakyti bet kokios kontrolės tik tam, kad medžių kirtėjų pas mus vėl atsirastų daugiau nei miškų želdintojų?", - ironizavo A.Baranauskas.