www.kvepalai.lt

Neįgaliesiems

 

Net ir girininkui, pažįstančiam girių tankmes, išvysti atsargios lūšies pėdsakus yra neįtikėtina sėkmė. O proga nors akies krašteliu bent iš toli žvilgtelėti į retą katę pasitaiko ypač retai, nes tai labai atsargus plėšrūnas, apie kurį net arti miško gyvenantys labai mažai žino. Pasitaikė net tokių atvejų, kai lūšis kartu su jaunikliais gyveno vos už kelių dešimčių metrų nuo atokaus vienkiemio, bet jo šeimininkai nė karto nematė šios plėšrūnės.

Prieš gerą pusšimtį metų tėvai baugindavo miško keliuku einančius savo vaikus, sakydami, kad nuo medžio šakos ant sprando gali liuoktelėti lūšis. Šiandien reikia kalbėti apie lūšis todėl, kad jų Lietuvoje belikę vos kelios dešimtys, nors kai kurios institucijos klaidingai informuoja, kad jų esama apie pusantro šimto.

Rokiškio rajone lūšys pastebėtos Viršilų, Plunksnočių, Užupio, Bakūniškio ir Paduobio miškuose, Sacharos raisto šabakštynuose ir grybų karalijos – Salagirio tankmėse. Beje, Salagiris didžiausias miško masyvas, išlikęs Rokiškio rajone, nors jo brandūs eglynai ir drebulynai negailestingai naikinami. Minėtas miškas yra Kamajų ir Panemunėlio seniūnijų teritorijose (apie 1470 ha). Tai žvėrimis ypač turtingas miško masyvas, todėl jis paskelbtas komercinės medžioklės plotu. Jame gausu lapių ir mangustų bei išdaigų prikrečiančių darbštuolių bebrų. Gamtosaugininkai tvirtina, kad čia suskaičiuota daugiau kaip 300 stirnų, 150 šernų ir 25 briedžiai. Yra ir barsukų šeimų, bet tie skaičiai tik sąlyginiai. Girininkas Sigitas Markevičius tvirtina, kad ten vaikus vedančios ir rečiausios Lietuvos plėšrūnės – lūšys, jau tapusios nuolatinėmis to miško gyventojomis.

Brakonieriai kelia pavojų visos Lietuvos teritorijoje. Dauguma jų į miško turtą kėsinasi ne iš bado, bet dėl pramogos. „Jie šaudo į visus, kas juda, išskyrus traukinį“ – juokiasi girininkas.

Džiugu, kad Salagiryje yra net keletas kertinių miško buveinių, kuriose draudžiama bet kokia ūkinė žmogaus veikla. Netoli Kamajų yra vertingas senas miškas. Girininkas sako, kad jo eglės yra apie 135 metų amžiaus.

Pagal miškų apsaugos specialistų skaičiavimus, rajone gyvena apie dešimt lūšių. Bet tai nėra tikslus skaičius. Nykstančios miškų katės nėra labai vislios. Jos veda tik 2 – 3 lūšiukus, o taip pat jos nėra atsparios ligoms, todėl brandos tesulaukia tik pusė jauniklių. O dar ir brakonieriai prisideda prie šios rūšies nykimo…

Anksčiau Lietuvoje gyveno ir kita kačių rūšis – vilpišiai. Deja, jie buvo išnaikinti jau XIX amžiuje. Istorikų duomenimis, viduramžiais, kai lūšių populiacija buvo nepalyginti gausesnė, jų mėsa buvo laikoma delikatesu. Medžiotojas turėjo teisę kailiuką pasilikti sau, o skerdieną privalėjo atiduoti dvarui. Vėliau bajorai pamėgo puošnias lūšių kailio kepures ir kailinaičius. O sovietmečiu plėšrūnės kailiukas tapo geidžiama sodų namelių puošmena. Prie gyvūnų nykimo nagus prikišo brakonieriai, ypač kilpininkai. Nors Lietuvoje uždrausta šias kates medžioti jau 1979 metais, jos įrašytos į Lietuvos bei tarptautinę raudonąją knygą, bet lūšys vis tiek nyksta. Pasak gamtosaugos specialistų, už nelegaliai sumedžiotą lūšį tektų „pakloti“ per 19 tūkstančių litų. Mūsų kaimynai latviai lūšis tebemedžioja iki šiol.