www.kvepalai.lt

Neįgaliesiems

 

Kaip visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Tai bendros ekologinės sistemos dalis, kuri tarnauja visuomenės gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę. Miškų apsauga yra valstybės ir kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga. Valstybiniai miškininkai siekia, kad miškai žaliuotų ir teiktų visokeriopą naudą valstybei ir jos žmonėms. Pirmiausia mišką reikia pasodinti arba padėti jam atželti pačiam. Miškų urėdijose nuolat atkuriami iškirsti ir įveisiami nauji miškai žemės ūkiui netinkamuose plotuose.

 

Yra sudarytas Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programos 2015–2025 m. projektas. Jame numatyta kirtimų apimtis verčia abejoti ir dar kartą ją peržiūrėti, atsižvelgiant į esamas ekonomines prielaidas. Patvirtinta Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa 2008–2021 m. laikotarpiui. Jos nuostatas taip pat tikslinga peržiūrėti.

Susirūpinimas, jog iškertama per daug Lietuvos miškų, yra perdėtas ir nepagrįstas. Nepamirškime, kad miškininkai ne tik kerta mišką, bet ir jį sodina. 2011 m. želdinimo darbams valstybinių miškų urėdijų medelynuose išauginta 52,7 mln. vnt. miško sodmenų, tinkamų miškui veisti, iš jų 20,2 mln. vnt. lapuočių,arba 38 proc. visų tinkamų sodmenų miškui veisti. Prognozuojama, kad miško sodmenų poreikis šiais metais išaugs, nes bus stengiamasi atkurti 2010 m. rugpjūčio mėnesį škvalo nusiaubtus medynus.

Kol miškų ūkis bus tvarkomas kompleksiškai pagal daugelį metų nusistovėjusią tvarką, tol bus išsaugota iškertamo ir atkuriamo miško pusiausvyra.

 

 

Siekiant energetinio nepriklausomumo, Europos Sąjungos direktyvos ir nacionaliniai teisės aktai įpareigoja miško kirtimo atliekas naudoti biomasės gamybai. Dėl šios priežasties kirtimo atliekų ir smulkiosios medienos surinkimo apimtis neišvengiamai turi didėti, turi būti numatyta sandėliavimo sistema ir užtikrinta priešgaisrinė miško apsauga.

Lietuvai, o kartu ir visai Europos Sąjungai siekiant energetinės nepriklausomybės nuo iškastinio kuro, išaugo biomasės (medienos), kaip žaliavos, vaidmuo. Pastaruoju metu medienos perdirbimo pramonės atstovai reiškia susirūpinimą, ar užteks šios žaliavos, kaip kis jos kaina. Suprantama, konkurencija dėl medienos didės, bet išaugusi medienos kaina padės mobilizuoti tuos medienos išteklius (pvz., miško atliekas), kurie šiuo metu yra neišnaudojami. Biomasės kainų augimą lemia konkurencija dėl žaliavų ir kylančios energijos kainos. Iki šiol biomasės kaina buvo itin žema, o kartais net „neigiama“ (laikant ją atliekomis), nes plokščių pramonė naudojosi savo stipria padėtimi, būdama vienintelis galimas biomasės (pjuvenų ir kt.) gamintojųklientas. Medienos perdirbėjai turėtų įžvelgti naują galimybę biokuro energetikoje. Ateityje biomasės energetika gali padėti medienos pramonės šakoms taip pat tapti mažiau priklausomomis nuo iškastinio kuro: gaminti medienos granules ir jas panaudoti energijai, reikalingai savo produkcijos gamybos technologiniams procesams.
Atliekant mokslinius tyrimus nustatyta, kad pasaulyje biomasės potencialas yra didesnis už bendrą energijos suvartojimą, t. y. užauga daugiau biomasės, nei mes sugebame jos paversti energija. Europoje iki 2020 m. bus 234 Mt biomasės, o tai daugiau nei 2 kartus viršija dabartinį sunaudojimą.

 

 

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai buvo susitikę su medienos perdirbėjais ir aptarė medienos išteklių Lietuvoje klausimą, jų panaudojimo perspektyvas. Prieita prie bendros nuomonės, kad būtina numatyti teisinius ir ekonominius ,,saugiklius“, kurie reguliuotų Lietuvoje užaugintos biomasės pasiskirstymą tarp biokuro, medienos plokščių ir kitų medienos perdirbimo pramonės sričių.

Lietuva plokščių gamybai medienos turi pakankamai. Kalbant apie Lietuvos medienos pramonę Europos kontekste, tai jau šiuo metu dauguma Lietuvos gamintojų tiekia medienos plokštes ir pagamintus baldus švedų koncernui ,,Ikea“. Švedus tenkina tiek gaminių kokybė, tiek gamybos sąnaudos. Ateityje, manau, Lietuvos medienos perdirbėjai tęs užmegztus ryšius, ieškos ir ras nišų savo gaminiams Europos rinkose, nes turi patirties ir kvalifikuotų specialistų šioje srityje.

 

 

Miško urėdijų teikiamų paslaugų spektras tikrai platus. Be minėtų paslaugų, miškų urėdijos daug dėmesio skiria rekreacijai. Valstybės miškininkų rūpestis – sudaryti kuo palankesnes sąlygas žmonėms miškuose pailsėti, o miškus apsaugoti nuo nepageidaujamo poveikio. Neatsakingai poilsiaudami, ne vietoje kurdami laužus poilsiautojai miške gali sukeltigaisrą, triukšmaudami netoli paukščių perimviečių – išbaidyti sparnuočius. Kuo daugiau įrengiama poilsiaviečių, tuo mažiau žmonių lankosi ten, kur jų lankymasis nėra pageidaujamas. Valstybės miškininkų prižiūrimuose miškuose priskaičiuojama daugiau kaip du tūkstančiai rekreacinių objektų, skirtų miško lankytojų poilsiui. Tai didelis ir nepigiai kainuojantis valstybės miškininkų darbas.

 

 

Miškų urėdijų miško medelynuose kasmet išauginama apie 60 mln. vnt. sodmenų. Kokybiškais sodinukais urėdijos ne tik atsodina valstybinius miškus, bet gali jais aprūpinti ir privačių miškų savininkus. Siekiant patenkinti jų poreikius ir gausinti miškų įvairovę, valstybiniuose miško medelynuose pradėta auginti daugiau ir įvairesnio asortimento lapuočių medžių ir krūmų rūšių sodmenų.

Privačių miškų savininkųir valstybinių miškų urėdijų santykiai yra darnūs, grįsti bendradarbiavimu. Urėdijų specialistai konsultuoja privačių miškų savininkus visais miškų ūkio tvarkymo klausimais, organizuoja įvairius kursus. Urėdijos savininkams teikia įvairias paslaugas: paruošia kirtimui reikiamą dokumentaciją, atrėžia biržes, kerta mišką, želdo kirtavietes, ugdo jaunuolynus ir kt. Miške kilus gaisrui, valstybės miškininkai besąlygiškai gesina ne tik valstybinius, bet ir privačių savininkų miškus.

 

 

Išanalizavus teisinę bazę, kur apibrėžiamos privačių miško savininkų teisės ir pareigos, gali susidaryti įspūdis, jog privačių miškų savininkai turi daugiau pareigų negu teisių. Taip yra todėl, kad miškų sektorius pasižymi specifine ūkine veikla – eksploatuojant miškų gamtinius išteklius, asmens privačios nuosavybės teisė susiduria su viešuoju interesu, todėl įstatymų leidėjas yra priverstas ją riboti. Kita vertus, ieškoma tiek valstybiniam, tiek privačiam miškų sektoriui priimtinų sprendimų, mažinamas ,,popierizmas“. Pavyzdžiui, Vyriausybė 2011 m. sausio 17 d. patvirtino Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų pakeitimo projektą, kurio esmė – sudaryti palankesnes sąlygas privačių miškų savininkams tvarkytis savo miškuose, supaprastinant su kirtimais privačiuose miškuose susijusias administracines procedūras.

Siekiant sumažinti administracinę naštą miško savininkams, leidimai kirsti mišką ugdymo (retinimo ir einamaisiais) kirtimais pakeisti pranešimais apie ketinimus kirsti mišką. Savininkas, planuojantis vykdyti retinimo ar einamuosius kirtimus, regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūrai, kurios kontroliuojamoje teritorijoje yra numatyti kirsti miškai, privalo pateikti rašytinį pranešimą apie ketinimus kirsti mišką arba prieš 14 kalendorinių dienų iki planuojamo miško kirtimo išsiųsti jį registruotu laišku. Pranešime apie ketinimus kirsti mišką turi būti nurodytas miško sklypo adresas, kirtimų rūšis, kirstinų medžių rūšys, skaičius, numatomas iškirsti apytikris medienos tūris. Savininkas kirtimus vykdyti galės tuomet, jei per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo negaus neigiamo rajono agentūros atsakymo. Leidimus kirsti mišką einamaisiais ir retinimo kirtimais pakeitus pranešimais apie ketinimus kirsti mišką, privačių miškų savininkams reikės laikytis šiems kirtimams taikomų Miško kirtimų taisyklėse nustatytų reikalavimų: dėl medynų amžiaus, skalsumo ar paliekamo po kirtimų medžių skaičiaus, medžių klasifikavimo, taip pat kirtimo laiko apribojimo ir t. t. Be to, miško savininkams sudaryta galimybė paprasčiau (be vidinės miškotvarkos projekto) vykdyti pagrindinius kirtimus smulkiose – iki 3 ha – miško valdose.

Šie pakeitimai ne tik sumažina administracinių procedūrų skaičių bei padeda sutaupyti savininkams laiko ir lėšų, bet ir neturi jokios įtakos miško kirtimų padidėjimui privačiuose miškuose, nekalbant jau apie miškų naikinimą.

 

 

Į mišką atėjo naujos, šiuolaikinės technologijos, kurios yra ekologiškos, patogios ir miškui, ir jį prižiūrintiems žmonėms. Dauguma medienos dabar išgabenama iš biržių medvežėmis ir savikrovėmis priekabomis.

Kaimiškose vietovėse mažėja gyventojų skaičius, o kartu – ir darbo jėgos ištekliai. Su darbo jėgos išteklių mažėjimu susiduria ir miškininkai. Girininkijose trūksta kvalifikuotų darbininkų sezoniniams ir nuolatiniams darbams. Naujų technologijų diegimas, naujos technikos įsigijimas padeda išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą. Prisiminkime pernai praūžusį škvalą ir jo nuniokotus miškus. Šios stichinės nelaimės padarinių likvidavimas būtų neįsivaizduojamas be modernios miško technikos.

Jau daugelyje urėdijų įdiegta ar diegiama antžeminė priešgaisrinė stebėjimo sistema, galinti užfiksuot ir tiksliai nustatyti gaisro židinį miške. Ši moderni sistema padeda miškininkams greičiau likviduoti kylančius gaisrus.