www.kvepalai.lt

Neįgaliesiems

 

Pateikiame žymaus vokiečių profesoriaus Švappacho originalų sinonimą „Miško daigynai – miško lopšys". Žinodami žodžio lopšys esmę, galime teigti, kad šiuo atveju jo „vaikai" yra auginami sodmenys, kurie turi būti kruopščiai saugomi nuo įvairiausių jauname amžiuje pažeidžiančių ligų ir puoselėjami iki jų įveisimo miško želdiniuose. Lietuvos klimato sąlygomis miško medelynuose auginamus sodmenis privalome saugoti nuo dažniausiai pasireiškiančių ligų: pasėtų į infekuotą dirvą sėklų puvimo, daigų išgulimo, spygliakričio, pušų ūgliasukio, ūglių vėžio (skleroderiozės) bei ąžuolų ir klevų miltligės.

Pateikiu žymaus vokiečių profesoriaus Švappacho originalų sinonimą „Miško daigynai – miško lopšys". Žinodami žodžio lopšys esmę, galime teigti, kad šiuo atveju jo „vaikai" yra auginami sodmenys, kurie turi būti kruopščiai saugomi nuo įvairiausių jauname amžiuje pažeidžiančių ligų ir puoselėjami iki jų įveisimo miško želdiniuose.

Lietuvos klimato sąlygomis miško medelynuose auginamus sodmenis privalome saugoti nuo dažniausiai pasireiškiančių ligų: pasėtų į infekuotą dirvą sėklų puvimo, daigų išgulimo, spygliakričio, pušų ūgliasukio, ūglių vėžio (skleroderiozės) bei ąžuolų ir klevų miltligės.

Infekcinis daigų išgulimas. Priklausomai nuo šią ligą sukeliančių grybų sisteminės priklausomybės, dirvožemio bei meteorologinių sąlygų, ji pasireiškia dviem fazėmis – dirvoje paslėptoje ir antžeminėje matomoje. Pagrindinė ligos priežastis – patogeniniais grybais užsikrėtusi dirva, o retesniais atvejais – infekuotos sėklos. Stiprus dirvos užsikrėtimas dažniausiai pasitaiko buvusiose žemės ūkio naudmenose. Esant dirvos užsikrėtimui, jeigu po sėjos ilgesnį laiką tęsiasi žema dirvos temperatūra ir didelė drėgmė, sėklų ir daigų nuostoliai gali siekti net iki 40 proc. pasėtų sėklų kiekio. Tokios sąlygos yra nepalankios joms dygti, o dirvoje esantiems grybams – ligos sukėlėjams optimali temperatūra yra +4-5°C. Retų pasėlių priežastimi dažnai laikomas prastas sėklų daigumas, bet tai – netiesa.

Daigų išgulimas būdingas 1-2 (kartais 3) savaičių daigams. Sergantieji daigai dažnai būna dar nenumetę sėklų kevalėlių dėl turgoro susilpnėjimo. Kadangi besivystanti grybiena uždaro vandens transpiracijos indus, stiebeliai prie šaknies kaklelio suplonėja, atsiranda įsmaugimas ir daigai išvirsta, o dirvoje vyksta šaknelių puvimas.

Panašaus tipo pažeidimus dažnai sukelia nepalankios oro sąlygos, sutampančios su intensyviausiu sėklų dygimo laikotarpiu. Šis klausimas plačiai tyrinėtas Estijoje. Tai spygliuočių daigų šaknies kaklelio nudeginimas nuo tiesioginių saulės spindulių, kuomet dirvos paviršius įkaitinamas iki +50°C ir daugiau.

Panašios oro sąlygos masinio sėklų dygimo ir daigų pasirodymo dirvos paviršiuje metu buvo mūsų tyrimais užfiksuota 2007 m. gegužės III-oje ir birželio mėn. I-oje dekadoje Jonavos miškų urėdijos medelyne. Šiuo laikotarpiu dirvos paviršiaus temperatūra siekė iki +56°C. Dėl dirvos paviršiaus perkaitinimo vyksta intensyvus drėgmės išgaravimas, o jauni daigai tokių sąlygų neatlaiko. Šaknies kaklelio dalyje prie dirvos paviršiaus susiformuoja įsmaugimas, spygliai nudžiūva kartu su stiebeliais. Šaknelės dar būna gyvybingos, bet naujo stiebelio suformuoti nesugeba. Todėl būtina sekti oro sąlygas, pasinaudojant artimiausios meteorologinės stoties duomenimis ir laistyti pasėlius vėlai vakare arba anksti ryte.

Spygliakritis –plačiai išplitusi ir labai pavojinga liga, ypač paprastosios pušies 1-3 metų sėjinukams daigynuose bei jauniems miško želdiniams. Pirmieji ligos požymiai dažniausiai pastebimi ant vienmečių sėjinukų rudenį. Spyglių viršūnėlės būna pageltusios, o ant apatinių nurudavusių spyglių pradeda formuotis juodi 0,1-0,2 mm dydžio grybo vaisiakūniai, vadinami piknidžiais. Kitų metų kovo – balandžio mėn. ant jų išsivysto gausybė piknidžių, o balandžio – gegužės mėn. ant nurudavusių spyglių formuojasi juodi iki 2 mm ilgio iškilūs pagalvėlių pavidalo grybo vaisiakūniai, vadinami aukšliai su aukšliasporomis. Aukšliasporių subrendimas ir apotecijų atsivėrimas priklauso nuo tuo metu esančių oro sąlygų – vidutinės temperatūros ir santykinės oro drėgmės. Jiems atsivėrus ima skleistis aukšliasporės, kurias išnešioja vėjas, ir prasideda nauja pušaičių infekcija. Todėl reikėtų atidžiai stebėti oro sąlygas ir atlikti pateiktoje lentelėje rekomenduojamas apsaugos priemones. Miško daigynus, esant galimybei, reikėtų įrengti toliau nuo vyresnio amžiaus pušies medynų, kurių lajose visuomet būna šios ligos židinių.

Pušų ūgliasukis. Jįsukelia rūdinis grybas, kuris plinta ant augalų tarpininkų – drebulės ir baltosios tuopos. Nuo šios ligos labiausiai nukenčia 2-12 m. pušies sodmenys ir želdiniai: ūgliai nulinksta žemyn, įgauna S raidės formą. Todėl būtina iš vyraujančių vėjų pusės (vakarų) pašalinti esančias drebules bei baltąsias tuopas ir sudaryti bent 250 m erdvinį barjerą.

Spygliuočių ūglių vėžys (skleroderiozė). Jį sukelia aukšliagrybių klasės mikromicetinis grybas. Pirmieji ligos požymiai pasirodo ankstyvą pavasarį nutirpus sniegui:pradeda ruduoti ūglių viršūniniai pumpurai ir spygliai nuo prisegimo vietos – ūglių pagrindo. Nudžiūvę spygliai nulinksta žemyn, įgaudami skėčio formą. Vaizdas priešingas nei spygliakričio. Taikytinos apsaugos priemonės kaip ir prieš spygliakritį bei ūgliasukį.

Ąžuolų miltligė. Šios ligos pradmenys ant lapų ir jaunų ūglių ima pasireikšti gegužės pabaigoje – birželio pradžioje (balta voratinklio pavidalo grybiena). Priešingai nei kitos grybinės kilmės ligos, ji labiausiai išplinta karštomis ir saulėtomis vasaromis, kuomet lapai stokoja vandens ir sumažėja jų atsparumas. Ąžuoliukų lapai pradeda gelsti, ruduoti ir nudžiūva dėl susilpnėjusios fotosintezės, transpiracijos ir kitų pažeistų fiziologinių procesų. Ūgliai ir stiebeliai nespėja laiku sumedėti ir gali apšalti nuo rudeninių ankstyvųjų šalnų bei žiemos šalčių. Ąžuoliukai praranda viršūninius pumpurus ir vienmečius ūglius, tampa keružiais.

Purškiant daigyne pasėlius fungicidais, reikėtų parinkti tokias oro sąlygas, kad po purškimo bent 1-2 paras nebūtų lietaus. Be to, purškimus reikėtų atlikti tik ūkanotomis dienomis, vėlai vakare arba anksti ryte, kol nekaitina saulė. To paties reikėtų laikytis, tręšiant pasėlius skystomis trąšomis.