Skip to content

www.kvepalai.lt
VĮ Tytuvėnų miškų urėdija  IMŪEPIS - Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistemaNeįgaliesiems


Sample Image

Sample Image

 

Apklausa

Kaip vertinate mūsų svetainę
 

Naujienų prenumerata

Vardas:
El.paštas:

Dabar naršo

fsc_ok.png
Transporto kontrolė - AKIS
Naujienos arrow Naujienos arrow Miškas miškininkei atstoja Dievą ir bažnyčią
Miškas miškininkei atstoja Dievą ir bažnyčią Spausdinti
 
 Sample Image
  Urėdijų pertvarkos vajus apdrabstė purvais, apjuodino ir apkaltino žmones, vilkinčius žalią uniformą. Įskaudinti jaučiasi visi, o ypač tie, kurie dirba iš pašaukimo ir, žiūrėdami į mišką, mato ne tik medienos kubus. Viena iš tokių yra Kelmės rajone Tytuvėnuose  gyvenanti ir Tytuvėnų miškų urėdijoje dar tik kelias savaites vyriausiąja miškininke dirbanti Alfreda Vaitekūnienė.
 Semiasi dvasinės stiprybės
„Kiti žmonės, kai jiems blogai, eina į bažnyčią. Mano bažnyčia yra miškas,  jį aš renkuosi ir liūdesio, ir džiaugsmo akimirkomis. Tai mano dvasinis ramstis“, – neslėpė moteris.Vaitekūnienė miškui atidavė 35 savo gyvenimo metus. Ir vis dėlto, kai kas nors paklausia, ar ji tebemato miško grožį, miškininkė prisipažįsta jį dar pastebinti. „Pastebiu ir džiaugiuosi. Miškas mane tebetraukia, net ten, kur gyvenu, pro langus matosi jo žaluma. Esu susigyvenusi su gamta, greitai ir mano kiemas taps mišku. Vos ne kasdieną apeinu, apžiūriu savo pasodintus medžius, gėles. Į miestą išsiruošiu tik tuomet, kai ko nors labai reikia, kai sugalvoju susitikti su draugėmis, aplankyti teatrą . Pavargstu nuo parduotuvių dydžio, jų šurmulio. Kažkada su dukra apsipirkinėjome „Akropolyje“. Tai ir pasakiau jai, kad man lengviau visą dieną miške vaikščioti, nei kelias valandas prekybos centre“, – šypsojosi pašnekovė.
Užkoduota genuose
Ji nesutinka ir su šablonišku požiūriu, esą miškininko profesija yra nemoteriška. „Tikrai taip negalvoju. Besimokydama gal aštuntoje klasėje „Tarybinėje moteryje“ perskaičiau straipsnį apie moterį girininkę. Neprisimenu nei jos vardo, nei pavardės, nei kokioje girininkijoje dirbo. Tačiau būtent šis pavyzdys ir nulėmė mano apsisprendimą pasirenkant profesiją“, – prisiminė Alfreda.
O vėliau ir pati suabejojo, kad gal visa tai buvo užkoduota genuose ar kryptingai einama nuo pat vaikystės. „Senelio brolis Vladas Matulionis buvo girininkas, o pusbrolis Algirdas sovietmečiu – miškų ūkio ministras. Bet apie tai sužinojau jau mokydamasi Miškų ūkio fakultete. Gal visa tai per kraują persidavė?  Be to, vaikystė bėgo labai gražioje vietoje, Anykščių pakraštyje, Jono Biliūno „Laimės žiburio“ papėdėje.  Augau tarp brolių ir pusbrolių, galbūt buvau šiek tiek berniukiška. Miškas buvo mūsų žaidimų aikštelė, vis lėkdavome tai grybauti, tai uogauti, tai  riešutų raškyti, o žiemą –  slidinėti.  Turėjau vaikystės draugę, su kuria po medžius karstydavomės, upelius išbraidžiodavome. Tėtis – užkietėjęs žvejys ir medžiotojas  – mane taip pat visur veždavosi kartu“, –  atviravo pašnekovė.
Moteris prisipažįsta, kad jau po aštuonių klasių norėjo stoti į tuometinį Kauno A. Kvedaro miškų technikumą (dabar –  Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija).
„Tačiau mama neleido, tikėjosi, kad apsigalvosiu. Taip neatsitiko, baigusi vidurinę nuvežiau dokumentus į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar  –  Aleksandro Stulginskio universitetas).
1982 metais XLIII  miškininkų laidą baigė 46 studentai, iš jų  9 merginos, tačiau tik viena iš jų dabar nedirba darbo, susijusio su mišku. Tuo metu dar galiojo paskyrimų sistema. Kadangi Alfreda besimokydama ištekėjo už kurso draugo, abu jie išvyko į Žemaitiją ir pradėjo dirbti Kuršėnų miškų ūkio  susivienijime.
Jaunai specialistei buvo patikėtos meistrės pareigos. Moteris jau nebeprisimena pačios pirmosios dienos darbe. „Vėliau, žinau, teko ir biržes rėžti, ir  darbus priimti, ir ataskaitas rašyti, ir  medieną  išlaiduoti“, –  pasakojo A. Vaitekūnienė. „Argi tai moteriškas darbas?“  – suabejojau. „Gal ir nemoteriškas, bet  darbo  aš  niekada nebijojau, niekada neskirsčiau darbų į vyriškus ar moteriškus,“– atrėmė pašnekovė.
Dvejus metus padirbę Kuršėnuose, Vaitekūnai buvo paskirti į Užventį. Čia persikėlė su metų ir dviejų mėnesių sūneliu. Vėliau vienas po kito pabiro dar trys vaikai, kiekvieną kiek paauginusi, moteris vis grįždavo į darbą. „Vien mama niekados neteko būti“, – šyptelėjo miškininkė.
Paskui likimas nubloškė į Tytuvėnus, beveik dešimt metų dirbo girininko pavaduotoja Dubysos girininkijoje, vėliau – apie penkis metus  Šiluvos girininkijoje. „Į Šiluvos girininkiją arčiau važinėti iš namų, be to, čia ir miškai kitokie: sausesni, šviesesni“, – pastebėjo A. Vaitekūnienė.
Moteris  karjeros niekada  nesiekė,  dirbo  meistre, vėliau daug metų – girininko pavaduotoja.   Dirbti  aukštesnėse  pareigose niekada nesvajojo ir nesitikėjo.  Viską, anot jos, pakoregavo  susiklosčiusios aplinkybės.
 „Penkiasdešimtmečio sulaukiau jau dirbdama  miško želdinimo ir apsaugos inžiniere“, – ir čia pat patikslino, kad metams bėgant ir keičiantis pareigoms į mišką išeina vis rečiau, dirba kabinetinį popierinį darbą: rengia ataskaitas, raštus. „Su žmonėmis man  lengva ir malonu bendrauti, o norint atsakyti į kokį nors raštą kartais tenka gerokai pasukti galvą. Tai yra sunkioji darbo pusė“, – neslėpė Tytuvėnų miškų urėdijos vyriausioji miškininkė.
Ne visi pasuko tėvų pėdomis
Šiandien moteris nebežino, džiaugtis čia  ar  ne, kad iš keturių atžalų yra pasukusių ir tėvų pėdomis. Vyriausiasis sūnus Simonas dirba Šiaulių urėdijoje Centrinio miško ruošos ir prekybos techninio padalinio viršininku. Dukra Kamilė, pasirinkusi giminišką profesiją,  Klaipėdos universitete baigė  kraštovaizdžio architektūrą. Šiuo metu ji nedirba, augina vaikučius.
O štai šeimos jaunyliai Vytautas ir Mindaugas yra linkę į vadybą  ir inovatyvias technologijas. Vytautas Vilniaus kolegijoje baigė verslo vadybą, Mindaugas  – Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo inovatyviosios  gamybos  inžinieriaus specialybę.
„Nė vienas vaikas nesibaido miško ar ūkio darbų, grįžę į namus padeda juos nudirbti. Juk reikia  tai  žolę nupjauti, tai  sodą  apgenėti,  malkas supjauti ir sukapoti.  Būdami moksleiviai, per atostogas, jie dirbdavo miško sodinimo,  priežiūros ir jaunuolynų ugdymo darbus. Ir dabar su pasididžiavimu važiuodami pro šalį prisimena: „Čia mes dirbome, štai, pažiūrėk, kaip gražiai atrodo“, – pasakojo A. Vaitekūnienė.
Nerimauja dėl ateities
Mėgstamą darbą dirbanti moteris jaučia įtampą ir nerimą dėl ateities. Ne dėl savo kėdės, o plačiąja prasme. „Gal nuogąstaujame be reikalo, tačiau tikrai nesinorėtų, kad po urėdijų reformos Lietuvą ištiktų Latvijos likimas. Tai tikras sopulys, būtų padaryta skriauda ir žala ne tik miškui, bet ir valstybei“, – įsitikinusi Tytuvėnų miškų urėdijos vyriausioji miškininkė.
Ne mažiau moteriai skauda širdį ir dėl nuvertintos miškininko profesijos. „Nuo senų laikų miškininkai buvo gerbiami. O šiandien bijome viešai su uniformomis pasirodyti, nes daug kas žiūri skersa akimi. Labai skaudu, kad apkaltinti ir apjuodinti esame visi. Kas kalti, tuos reikia nubausti, o ne apšmeižti visus. Juk nemažai mano profesijos brolių ir sesių dirba iš idėjos ar pašaukimo ir pelno bei naudos sau nesivaiko. Jokio turto dirbdama nesusikroviau. Didžiausias mano turtas yra vaikai ir anūkai, o taip pat – kurso draugai. Iki šiol palaikau ryšius ir bendrauju su moterimis, kurios kartu su manimi , metais anksčiau ar vėliau baigė miškininkystės studijas. Jos taip pat jaučiasi, kaip ir aš, ir retoriškai klausia: „Kaip šitaip gali būti?“ – nuoskaudos neslėpė pašnekovė.


Paskutinį kartą atnaujinta ( 2017-10-12 )
 
www.kvepalai.ltkvepalai.ltwww.spargalkes.ltspargalkes.ltwww.tytuvenai.lttytuvenai.lt